vėgroti

vė́groti, -oja, -ojo žr. vėgrauti: Kad ima vė́grot, tai net pikta daros Vžns. Nors prie vaikų nevėgrotum Antz. Tas pagirtas Vincė tarp piemenų vėgrojo, kad jo šautuvo vamzdis nešąs tris tūkstančius sieksnių P.Cvir.